Juodkalnijoje lankėmės 2014m, tada aplankėme visus must see objektus, išskyrus Juodąjį ežerą. Tad pasivartę pajūryje visgi nusprendžiame pajudėti kiek tolėliau nei iki miestelio centro. Tuolab, kad Ieva čia pirmą kartą, bet ir mums patiems bus smagu grįžti ten, kur kažkada būta. Taigi nusprendėme, važiuosim į Lovčeną( sakoma nuo šio kalno matosi 80% šalies), ten pasivaikščiosim, nusileisim Kotoro kopėčiomis, gal ir Kotorui liks laiko. Išvažiuojame... Pirmasis nusistebėjimas- tai nauja ištiesta kelio atkarpa, keliai gerėja.
Atvažiavę prie Lovčeno išsižiojame išvydę tokį kiekį mašinų. Tenka statyt papėdėj ir kopti patiems.- karšta!!!Tiesa, šįkart nė begalybė laiptų jau neišgąsdino, įveikėm lengvai. Vėl einame į mauzoliejų, o iš ten į puikią aikštelę. Joje žmonių nemažai, besėdėdami nugirstame vieno vyriškio pasakojimą, istoriją apie šį kalną.Įdomu :)
Buvo smagu čia sugrįžti :) Visgi grįžimas į jau lankytas vietas - smagus, kitas laikas, kita emocija, kitoks regėjimas :) Šįsyk ir saulė švietė mažiau, matėsi daugiau Juodkalnijos.
Leidžiamės toliau į kelionę, oi grįšim į smagius prisiminimus keliantį kelią. Bevažiuodami matome, jog atsirado galimybė lynu nusileit tarp kalnų, deja drąsuolių mašinoje neatsirado :D Pats drąsiausias - sakosi esąs patikimiausias vairuotoja,s todėl negali leistis :D pakikenam visi, žinom jog bijo turbūt labiausiai :D
Kotoro kopėčios, tai kelias, 25 staigūs posūkiai :) Atitvarų vietomis nėra, bet užtad puikūs vaizdai ...
Vaizdų ir ekstremalių potyrių gauname sočiai. O užtad nusileidus žemyn, į Kotorą, pradeda stipriai lyti, žaibuoja... Liūdnuma, jog tenka atsisakyt pasivaikščiojimo po šitą gražų miestą, bet gal dar grįšim kada nors, kas čia žino :)
Grįžimas trunka ilgai, ties Budva vėl patenkame į kamštį. Vakarienė ir į lovas.
