Bosnijoje dar niekada nesame nieko lankę, tik pravažiavę jos gabaliuką :) Taigi įvažiuojam, o čia puiki magistralė :)
Bet pagal nuorodas tenka iš jos greit išsukti ir įvažiuojam į tokį baisų kelią... vėl mąstau, kad nebūtų kaip su Juodąja jūra :D
Daug važiuot netenka- privažiuojame Kravice krioklius. Aišku jie neįspūdingi, kas buvę Plitvicose supras apie ką aš, bet apsilankyt čia norėjau :) gražu vistiek :)
Pasivaikštom, kojas įmerkiame, kas keista jog ten leidžiama maudytis, ko negalima daryti Plitvicų NP. Grįžtame į mašiną, vyras klausia kas toliau: tada jau aš pradedu, na jei jau esame čia, tai turėtume nuvažiuoti ir ten...Aišku vyriškis jau buvo susitaikęs su tuo mano BIH planu, žinojo kad vien Kravice kriokliu neapsiribosiu :D Važiuojam :)
Gražūs BIH vaizdai, bet viskas sausa, išdžiūvę, keliai ne per geriausios būklės...Bet vat vistiek noras aplankyti Moštarą begalinis , taip norisi šiek tiek tos turkiškos dvasios pajusti ( kava turkiška buvo gardi, o ir saldumynai vyrauja turkiški):) Labai karšta, karštis gerokai +30 perkopė. Statome mašiną ir judame link garsiojo tilto. O jau Neretvos upės žydrumas, o kur dar nuostabi miesto dvasia, turgus, muzika...Gerokai pavaikštinėję sėdame pietauti, skanu ir labai pigu.
Po pietų ir ilgo vaikštinėjimo pajudame jau link Juodkalnijos, nusprendžiau jau savo laimės su vyru nebebandyti, gana gal jau, reik ir kitiems metams palikti :) Taigi kelias link pasienio toks įdomus, kalnais pakalnėm, ratais zigzagais, tolumoje matome gaisrą, mintyse (o ne ne ne), ačiū Dievui nuošalyje lieka. Važiuojant toks keistas jausmas- lyg negyvenamas kraštas, toks pusiau kraupus vaizdas, sustot čia nenorėtume... Stojame tik nusipirkti aliejaus ir medaus, dar ir šiandien salotas gardiname aliejumi ir prie arbatos puodelio užkandame levandų medaus.
Pagaliau išvažiuojame. Matome Adrijos grožį.
Pravažiuojame Dubrovniką ir kuo greičiau skubame link Juodkalnijos. Jau puikiai suvokiame, kad turistų nė ten netrūks...nes pilni keliai italų, vokiečių, daug serbų ir vengrų bei čekų. Pasienyje eilė neilga, bet išvažiuojančių iš Juodkalnijos daug, truputuką supanikuoju, įdomu kas darosi Juodkalnijos pajūryje tada?
Keliai pilni mašinų, kažkokia košė, lekiame link kelto vėl kelsimės - Kotoro įlankos mašina neapvažinėsim... Mašinų daug, policijos taipogi, prieš 2m būdami Juodkalnijoje su tokiom masėm turistų nesusidūrėme, o dabar- avarijos, sumaištis, kamščiai, tiesa, kelių paremontuotų radome.
Skubame link Petrovaco, norėtume ir vėl ten gyventi. Petrovacas sausakimšas, bet nakvynę randame. Taigi tinginių poilsis prasideda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą